Gajos hipotezė
Nepaisant visos žmogaus daromos žalos mūsų planetai, pastaroji vis tiek sugeba išlaikyti tinkamas sąlygas gyvybei egzistuoti. Didžiulė oro tarša, kurią sukelia iškastinio kuro deginimas, sukuria puikią terpę augalams klestėti, pasaulinis atšilimas keičia gyvūnų genomą, dėl ko jie tampa atsparesni abiotiniams veiksniams – aplinkos temperatūrai, slėgiui, šviesos kiekiui. Mokslininkai, kryžmindami įvairius genus, išranda naujas organizmų veisles, taip didindami planetos biologinę įvairovę. Tai gal ne viskas taip blogai? Aišku tik viena, kad be žmogaus mūsų planeta taip pat turėtų sunkumų, nes kiekvienas gyvosios ir negyvosios gamtos elementas užtikrina planetos harmoniją. Taigi, pašalinus vieną ar kitą dėmenį – prarandama pusiausvyra.
7 – ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Džeimsas Lovelokas, naudodamasis NASA teleskopu, tyrė Marso atmosferą. Ieškodamas svetimų gyvybės formų, sukūrė teoriją, pagal kurią Žemės atmosfera, hidrosfera, litosfera ir biosfera sąveikauja tarpusavyje kaip savireguliacinė sistema, kuri palaiko sąlygas, būtinas gyvybės išsaugojimui Žemėje. Šią hipotezę pavadino graikų deivės Gajos vardu. Remiantis šia idėja, mūsų planeta ir visos ją sudarančios atskiros dalys gali būti laikomos vienu kompleksiniu organizmu. Ši teorija it lengvas atodūsis suteikė visuomenei vilties, jog visas žmogaus sąlygojamas destrukcinis procesas gali būti suvaldytas pačios gamtos.
Mokslininkai, nagrinėjantys Gajos hipotezę, didžiausią dėmesį skiria ieškodami, kaip biosfera prisideda prie planetos temperatūros, vandenynų druskingumo, deguonies koncentracijos atmosferoje bei kitų svarbių faktorių palaikymo normos ribose. Taip bandoma atrasti planetos kaip vieno kompleksinio organizmo homeostazės įrodymus…
Norėtumėte šia tema sužinoti daugiau? Pilną šį bei kitus tekstus galėsite rasti VU JEK žurnale, kuris pasirodys rudenį!
