Energetikos ir technikos muziejus – nuo Vilniaus gatvių apšvietimo iki naujų idėjų įžiebimo lankytojų mintyse
Kokia yra Vilniaus centrinės elektrinės istorija? Kokią reikšmę ji turėjo Vilniaus miesto vystymuisi?
Vladas Burokas, Vyriausiasis fondų saugotojas:
Sprendimas Vilniuje statyti elektrinę priimtas dar 1898 m. Pirmas variantas buvo statyti ją Bernardinų sode, po to užmiestyje – Žvejų kaimelyje. Galiausiai nuspręsta pasirinkti Žvejų g. Vilniuje, tai kartais juokaujame, kad pirmoji Vilniaus energetikų karta buvo žvejai. 1984 m. pradėjus veikti Ignalinos atominei elektrinei, reikšmės neteko Vilniaus elektrinės TE-1 gaminama elektra. Senos ir susidėvėjusios garo turbinos buvo paliktos istorijai, liko tik garo ir vandens katilai, skirti Žirmūnų ir aplinkinių namų šildymui. 1985 m. Lietuvos energetikų susivienijimas elektrinę perdavė Vilniaus šilumos tinklams. 1998 m. sustabdyti ir vandens šildymo katilai.
Elektrinė visų pirma miestą padaro moderniu – suteikia pigesnį apšvietimą. Taip pat vienas iš svarbiausių tikslų – arklinį tramvajų pakeisti elektriniu (deja, neįgyvendinta). Elektrinė neabejotinai paskatino miesto modernėjimą, elektrą naudojo pramonės įmonės jėgai gauti. Tuo metu apšvietimą pradėjo naudoti visa Vilniaus visuomenė. Nuo 1903 m. iki 1952 m. Vilniaus elektrinė – svarbiausias energetikos objektas mieste.
Žinome muziejaus priešistorę ir dabartį – anksčiau elektrinė, dabar lankytojus traukiantis Vilniaus objektas. Tačiau kas vyko tarp to – lieka paslaptis. Kaip gimė idėja elektrinę paversti muziejumi?
Vilius Šaduikis, vienas muziejaus įkūrėjų:
1996 m. AB „Lietuvos energija“ paruošė senosios elektrinės turbinų salės pritaikymo muziejui projektavimo užduotį. Tuo pačiu laiku Lietuvos energetikų senjorų klubas kreipėsi į Energetikos ministeriją ir gavo ministro Sauliaus Kuto pritarimą muziejaus steigimui. 1998 m. spalio 2 d. buvo pasirašytas protokolas steigti muziejų. Pradėjus projektavimo darbus, išaiškėjo, kad nekeičiant esamos turbinų salės, problematiška muziejuje įrengti administracines ir buitines patalpas. Tam reikia paaukoti vieną iš senų katilų. Tik po ilgų derybų su paveldosaugininkais pavyko susitarti dėl vieno seno katilo demontavimo. 2000 m. balandžio 6 d. AB „Lietuvos energija“ ir SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ sudarė sutartį dėl Energetikos muziejaus steigimo Vilniaus centrinės elektrinės patalpose. Sutartyje buvo numatyta, kad „Vilniaus šilumos tinklai“ atlieka statybinius darbus, o AB „Lietuvos energija“ – projektavimo ir ekspozicijos įrengimo darbus iki 2003 m. vasario 1 d.
Muziejaus pagrindinės veiklos kryptis: rinkti, saugoti, restauruoti, tyrinėti ir eksponuoti Lietuvos energetikos vertybes. Muziejaus tikslai: propaguoti Lietuvos Respublikos energetikos istoriją ir pasiekimus; dirbti tiriamąjį ir švietėjišką darbą, rengti ekspozicijas, parodas, leidinius, ekskursijas, paskaitas ir pan.; organizuoti kūrybinio laisvalaikio ir kultūrinius renginius.
Iš pradžių muziejus turėjo tik du darbuotojus. Skubiai reikėjo rinkti eksponatus, ruošti ekspoziciją. Čia labai daug padėjo visos pagrindinės Lietuvos energetikos įmonės: ypač Kauno bei Elektrėnų energetikai. Daugelį eksponatų, įskaitant ir senuosius turbogeneratorius, reikėjo restauruoti. Nepaisant visų problemų, 2003 m. vasario 15 d., švenčiant Vilniaus elektrinės 100-metį ir Vilniaus šilumos tinklų 45-erius metus, buvo atidarytas Lietuvos energetikos muziejus. Ekspozicijai paruošta buvo tik turbinų salė, tai sudarė 15 % visų buvusios elektrinės patalpų. Būtinai reikėjo sutvarkyti likusias apleistas patalpas. Kadangi tarp muziejaus eksponatų buvo du seni automobiliai, planuota vandens katilų salėje įrengti transporto ekspoziciją. Ši mintis patiko savivaldybės projektuotojui, buvusiam Vilniaus vyr. architektui Danui Ruseckui. Jis pats kolekcionavo senus automobilius, buvo didelis tokios ekspozicijos entuziastas. Jam vadovaujant buvo paruošta galimybių studija tolesnei muziejaus plėtrai, aplankyti beveik visi stambūs Europos technikos muziejai. Su energetikų ir Vilniaus savivaldybės pagalba buvo paruoštas projektas įrengti ekspozicijas visose buvusios elektrinės patalpose, talpinant dvi ekspozicijas – apie Vilniaus miesto technikos raidą ir Vilniuje naudotą transportą. Šiam projektui buvo gautos ES struktūrinių fondų lėšos ir 2006–2008 m. įvykdyta numatyta rekonstrukcija. Muziejaus ekspozicijos įrengimo konkursą laimėjo Lietuvos dailės akademija, pasitelkusi vokiečių specialistus. Taip buvo išvengta primityvių Vilniaus savivaldybės rekomenduotų UAB paslaugų. Sakoma, kad dažnai batsiuvys be batų, o Energetikos muziejuje – nerasite energetiko. Dėl to neveikia jau anksčiau įrengti informaciniai portalai, ant stogo – vėjo elektrinė. Problemų yra ir daugiau, tačiau bandykime žiūrėti plačiau: mes – vyresnioji energetikų karta – didžiuojamės, kad mūsų bendram kūdikiui jau 15 metų. Tai geras pavyzdys, ką gali padaryti Lietuvos energetikai, kartu suremdami pečius.
Dabar ruošiamasi atnaujinti ekspoziciją, tam planuojamos ES lėšos. Džiaugiamės, kad daug pagelbėti žada ir Vilniaus savivaldybė: organizuos konkursus, prižiūrės statybinę dalį. Ekspozicijos ruošimas ir kontrolė turėtų būti muziejaus administracijos rūpestis. Visuotinai pripažinta, kad muziejų ekspozicija turi būti atnaujinama kas 8-10 metų – per tiek laiko muziejų aplanko visi potencialūs lankytojai. Kad lankytojai ateitų pakartotinai, turi būti atnaujinta ne mažiau kaip 50 % ekspozicijos eksponatų bei turi būti įrengtas visiškai naujas jų apipavidalinimas. Didelis iššūkis – nauja ekspozicija vaikams. Svarbios ir Lietuvos aktualijos: palydovai, energetikos naujienos, interaktyvūs stendai ir t. t.. Labai svarbu turėti gerą kontaktą su energetikų įmonėmis ir asociacijomis.
Lietuvos energetikų senjorų klubo vardu, savo vardu – linkiu naujam vadovui ir muziejaus administracijai, su dalininkų ir visų energetikų pagalba siekti ir toliau ambicingų tikslų. Rezultatus tikimės pamatyti per sekantį jubiliejų, jau brandesnį – muziejaus 20-metį. Nuoširdžiai linkiu sėkmės.
Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją. Kokią įdomiausią eksponato istoriją slepia Energetikos ir technikos muziejus?
Vilius Šaduikis, vienas muziejaus įkūrėjų:
Degimo generatorius, pagamintas Švedijoje maždaug apie 1900-uosius. Patys švedai teigė, kad jis unikalus, patys tokios technikos neturi.
Vladas Burokas, Vyriausiasis fondų saugotojas:
Tikriausiai vienas įdomiausių eksponatų muziejuje tai 1980 m. sukurtas Vilniaus miesto bendrojo plano maketas, prie kurio sukūrimo prisidėjo daugelis tuometinio architektūros elito, pavyzdžiui, broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Augis Gučas ir Romas Devinduonis, Vytautas Edmundas Čekanauskas. Eksponatas rodo, kaip pagal žymių architektų vizijas turėjo būti vystomas Vilnius.
Ką netikėto gali atskleisti muziejaus eksponatai? Kuris eksponatas labiausiai stebina lankytojus?
Vladas Burokas, Vyriausiasis fondų saugotojas:
Kiekvieną lankytoją skirtingi eksponatai paveikia skirtingai, todėl kai kuriuos lankytojus sužavi autentiški elektrinės katilai ar turbinos, kiti atpažįsta Ignalinos atominės elektrinės maketą iš HBO serialo „Černobylis“ scenų, treti susižavi „Landsberginiu“ Mercedes-Benz 560 SEL automobiliu –R. Dargio dovana Energetikos ir technikos muziejui.
Viktorija Smailytė, gidė-edukatorė:
- Futuristinis Vilniaus miesto maketas, sukurtas architektų 1980-aisiais, siekiant parodyti Maskvoje įsikūrusiai valdžiai, kaip galėtų atrodyti Vilnius, jeigu jie suteiktų leidimus jų architektūrinėms vizijoms. Planas stebina tuo, kad dauguma projektų nebuvo įvykdyti: Vilnius būtų atrodęs visiškai kitaip, jeigu senamiestyje pagal maketą būtų buvusi atstatyta Vokiečių gatvė, Žvėryno medinius namus būtų pakeitę daugiaaukščiai, o prie dabartinio Baltojo tilto būtų buvęs suformuotas pusiasalis.
- Lietuvoje sukurti kompiuteriai „Rūta“, užregistruoti 1962 metais. „Rūta“ buvo pirmasis lietuviškas kompiuteris, šiuo metu labiausiai stebinantis savo dydžiu. Vis dėlto, pirmąją „Rūtą“ savo dydžiu pralenkė vėliau sukurta „Rūta 110“: šios mašinos pilnam komplektui pagaminti reikėdavo net 410 kilometrų laidų.
- Atkurto sovietinio buto, vadinamosios „chruščiovkės“, instaliacija – žmonės atpažįsta ir kartais net su nostalgija prisimena daiktus, kuriuos naudodavo ar net dar naudoja seneliai ir tėvai, tokias kaip raudonos taškuotos birių produktų dėžutės, televizoriai „Šilelis“, siurbliai „Audra“ ir kt.
Aušra Radžiūtė, Kultūrinės ir administracinės veiklos koordinatorė:
Prie kolegų komentarų pridurčiau, kad lankytoją dažnai nustebina vandens garo katilai. Tikrai ne kasdien galima atsidurti prie tokio dydžio agregato, juo labiau – užeiti į jo vidų ir pamatyti bei suprasti, kaipgi vyksta dalis proceso. Kalbant apie katilus, išties ne kartą teko girdėti nuostabos pilną klausimą „kaip jūs juos čia atvežėte?“, kuris visada sukelia šypseną.
Ar muziejus patrauklus užsieniečiams?
Aušra Radžiūtė, Kultūrinės ir administracinės veiklos koordinatorė:
Užsieniečiai sudaro mažą muziejaus lankytojų dalį, visgi pagrindinė mūsų auditorija – vietiniai moksleiviai. Beje, jaučiame tam tikrus užsieniečių apsilankymo dėsningumus, priklausomai nuo švenčių ir atostogų kitose šalyse. Pavyzdžiui, sausio pradžioje sulaukiame daugiausiai rusų, baltarusių, nes slaviškose šalyse tuo metu yra švenčiamos Kalėdos ir žmonės yra linkę keliauti šių atostogų metu. Vasaros metu muziejų lanko daugiau Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Lenkijos, Italijos, kitų šalių gyventojai.
Kuris įvykis ar žmogus energetikos istorijoje apipintas didžiausiomis paslaptimis?
Vladas Burokas, Vyriausiasis fondų saugotojas:
Tikriausiai N. Tesla, bet nesinorėtų jo akcentuoti. Į šį klausimą geriau atsakyti per Lietuvoje gyvenusio Teodoro Grotuso asmenybę, kuri prie pasaulio mokslo prisidėjo tokiais išradimais, kaip kad terminų teigiamasis ir neigiamasis polius įvedimas, įrodymas apie molekulių dipoliškumą, galimybę poliarizuotis, elektrolizę ir daugelį kitų. Didžiausia paslaptis, kad turime labai daug iškilių Lietuvos išradėjų, tačiau juos mažai populiariname.
Vilius Šaduikis, vienas muziejaus įkūrėjų:
Kas yra padaryta tarpukario energetikoje, tai nuo nulio per 20 metų pasiektas Europinis lygis. Jeigu 1918 m. visoje Lietuvoje buvo 18 inžinierių, o 1926 m. po poros universitetų laidų buvo Drąsutis, bei daug kitų žmonių, kurie Lietuvai tikrai nusipelnę. 1936 m. sukuriamas energijos komitetas, 1937 m. įkuriama AB „Elektra“, 1938-1939 m. lietuviai inžinieriai patys suprojektuoja Rėkyvos elektrinę. Tas pakilimas gyva istorija ir vos ne paslaptis. Energetikai turėtų būti premjerais. Ernestas Galvanauskas buvo premjeras du kartus (1919-1920 m. ir 1922-1923 m.). Jis labai daug padarė – žmogus legenda. Jis buvo ministras pirmininkas, įkūrė partiją, dėl „karštumo“ nepriklausomybei buvo persekiojamas žandarų, ištremtas į Vokietiją, keliavo į Prancūziją, Belgiją, kur baigė studijas. 1918-1919 m. vykstant Versalio deryboms dirbo Paryžiuje ir gerai mokėjo prancūzų kalbą, tad Lietuvos delegacijai vadovavęs Augustinas Voldemaras pakvietė Ernestą Galvanauską tapti delegacijos sekretoriumi. Kai 1919 m. derybos Lietuvai baigėsi gan sėkmingai, Galvanauską įkalbėjo grįžti, jis atvyko į Kauną rugsėjį. Vyriausybės keitėsi kas mėnesį, premjero nebuvo, o Galvanauskas, geras derybininkas, pasiliko premjeru iki reikėjo atgaivinti žemės ūkį ir eksportuoti į Angliją, tada jis išvažiavo į Angliją kaip konsulas. Tuo metu sutarta su anglais, kad visa prekyba bus vežama į Angliją, tai buvo didžiulis nuopelnas. Po to 1922 m. jį vėl pakvietė į Lietuvą būti premjeru, tuo metu buvo ir Klaipėdos išvadavimas, Galvanauskas tarėsi su prancūzais, skrido į Paryžių ir prisidėjo prie prancūzų karių gabenimo į Klaipėdą sustabdymo. Po perversmo jam siūlė keliauti į Klaipėdą, kur jis buvo universiteto rektorius. Vokiečiams užėmus Klaipėdą, jis pabėgo į Kauną, o Smetona norėjo tautos vienybės vyriausybės, tai Galvanauską pakvietė į Vyriausybę dirbti finansų ministru. Po rusų ultimatumo, jis buvo derybininkas, todėl sugebėjo išsaugoti savo postą, bet vėliau jam teko bėgti į Klaipėdą, kur jis vokiečių buvo ištremtas į Bavariją ir karo metus turėjo praleisti koncentracijos lageryje. Jį išvadavo prancūzai ir po to jis išvyko į Madagaskarą. Blogai, kad jis palaikė nesipriešinimą ultimatumui, bet kaip žmogus jis daug nusipelnęs.
Koks lietuvių indėlis į energetiką pasaulyje? Ar turime kokių nors išradimų ar idėjų, gimusių Lietuvoje, reikšmingų ir kaimyninėms šalims ar net visai Europai?
Vilius Šaduikis, vienas muziejaus įkūrėjų:
Reikėtų pradėti nuo Tomo Žebrausko, kuris pagamino pirmąją elektros mašiną, kuri veikė trinties principu – gaudavo įtampą ir žaibuodavo. Visos kitos atsirado 20 metų vėliau. Taip pat vokiečių kilmės Teodoras Grotusas, fizikochemikas. Nors gimė Vokietijoje, atvažiavo į Pakruojo rajoną ir eksperimentus darė savo dvare.
Muziejuje dažnai vyksta parodos, čia filmuotas ir Deeper Upper perdainuotos Happyendless dainos „Power Forever“ dainos muzikinis klipas. Ar žmonės, norintys atlikti čia savo pasirodymus ar atidaryti parodas, Jus susiranda turėdami už tokio sumanymo gilesnę mintį, kurią nori perteikti, ar muziejų renkasi dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui – akį traukianti aplinka, patogi lokacija Vilniaus centre?
Aušra Radžiūtė, Kultūrinės ir administracinės veiklos koordinatorė:
Išties muziejuje vyksta daug reiškinių, nebūtinai susijusių su muziejine veikla. Kai kurie jų, kaip ir minėtas „Power Forever“ klipo filmavimas, čia vyksta dėl simbolikos ar stipraus ryšio su energetika, energija, pramone. Muziejus patrauklus ir dėl kitų priežasčių – baugaus rūsio, kuriame galima imituoti net ir povandeninį laivą, ar industrinio dizaino, kuris labai gražiai kontrastuoja su akustine instrumentine muzika. Kitiems labai aktualus erdvių dydis – Vilniuje nėra lengva rasti uždarų ir netradicinių vietų, į kurias galėtų įvažiuoti visureigis. Ir tikrai pritariu dėl akį traukiančios ekspozicijos – ši vieta turi labai daug dvasios, kurią papildžius vienu kitu šviesos šaltiniu galima sukurti netikėtą ir stebinančią aplinką.
Jūsų muziejuje tik dalis eksponatų yra už stiklo, dauguma įsilieja į muziejaus aplinką. Vaikštant tokioje autentiškoje aplinkoje neabejotinai gali atgimti mokslininko, išradėjo dvasia. Kokias beprotiškiausias idėjas esate girdėję iš muziejaus lankytojų?
Vladas Burokas, Vyriausiasis fondų saugotojas:
Po edukacijų lankytojams kyla idėjos sukurti, patobulinti atliktus bandymus – pasigaminti lemputę ar bateriją. Vieni iš dažniausių klausimų – ar galima būtų atkurti šios elektrinės veikimą. Klausimas iš tiesų intriguojantis – tikriausiai galima, tačiau vargu, ar būtų geras kaštų ir naudos santykis.
