VU JEK – nuo ko viskas prasidėjo?
POKALBIS SU ANTANU ŠUTU, KLUBO ĮKŪRĖJU
- Jaunųjų energetikų klubo pradžia: nuo ko viskas prasidėjo ir kaip išsigrynino vizija – brandi ir raštinga Lietuvos visuomenė energetikos srityje?
JEK‘as prasidėjo nuo Švedijos, kilo iš ten gautos patirties, jo gimimo vieta – mano galva. Magistro studijų 3 semestre pagal ERASMUS programą Švedijoje studijavau Stokholmo Karališkajame technologijų institute ir tas pusmetis buvo toks, kad vyko daug pokyčių mano galvoje. Neįkainojama patirtis prisiliesti prie Švedijos aukštojo mokslo sistemos, pamatyti kaip studijos organizuojamos pažangiose Europos, senosios demokratijos, šalyse. Aišku, buvo nelengva, nes aukštas studijų lygis reikalauja aukšto lygio iš studentų. Buvo šokas reikalavimų prasme, bet tai labai užaugino per tą pusmetį. Grįžus į Lietuvą, kaip tik tuo metu pirmuosius tvirtus žingsnius žengė Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas (2010 metų vasario mėnesis). Atgal sugrįžęs pavasario semestrui į Fizikos fakultetą, pagalvojau, kad reikia kažką daryti, negali taip būti, kad niekas nevyksta, tiek daug protingų žmonių. Švedijoje pagal seną statistiką vidutinis švedas priklauso vidutiniškai 7 nevyriausybinėms organizacijoms, o Lietuvoje greičiausiai mažiau nei 1. Fizikos fakultete nebuvo daug organizacijų, labai norėjosi savo srityje studentus vienyti ir burti. Būnant Švedijoje atėjo mintis, kad reikia sukurti Jaunųjų atomininkų ir branduolinininkų klubą, nes pirmiausia galvojau apie atominės elektrinės projektą. Jaučiau tokį profesinį pašaukimą – pastatyti Lietuvai atominę elektrinę. Turėjau tokią didelę mažo berniuko svajonę. Ir kažkaip buvau įsitikinęs, kad viskas bus gerai. Viskas ir turėjo būti gerai, bet vėliau įvykiai šiek tiek pakeitė gyvenimą, o dabar džiaugiuosi mintim sukurti studentų bendruomenę, kuri domėtųsi pirmiausia branduoline energetika, ji pavyko. Per susitikimą su antrakursiais, jų grupė buvo vyriausia iš branduolinės energetikos studentų, aš pristačiau savo studijų programą Švedijoje – Branduolinės energetikos inžineriją. Per valandos trukmės pristatymą pasiūliau tokią idėją, kad Lietuvoje reikia domėtis šia tema labiau, nes statoma nauja atominė elektrinė, visi apie tai žinojo, dauguma buvo dėl šios idėjos įstoję į Fizikos fakultetą. Pasakiau, kad reikia burtis, ruoštis šitam projektui, galbūt ateityje pavyks dirbti toje elektrinėje, reikia pagalbos. Atsirado trys studentai – Laurynas Mereckas, Ignas Mickus, Paulius Butkus. Mes su jais pasišnekėjome, kad reikia pradėti daryti paskaitas, domėtis branduolinės energetikos tematika. Kaip tik tuo metu diskusijos visuomenėje dėl naujos atominės elektrinės po truputį įgavo pagreitį, pamatėme, kad neužtenka vien branduoline energetika domėtis, norint suprasti atominės elektrinės vietą Lietuvos energetikoje, reikia išmanyti ir kitas energetikos sritis, o mes apie jas žinių neturėjome, tai labiau KTU sritis – šiluminė energetika ar atsinaujinantys ištekliai.
Grįžęs į Lietuvą nežinojau, ar bus tų naujų žmonių ir kaip tos mano idėjos, ar kas prisijungs skleisti tą mokslo šviesą Lietuvoje. Bet atsirado tie 3 nauji žmonės ir mes keturiese pradėjome organizuoti paskaitas apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Tiesa, pirmoji paskaita buvo su Alfridu Razma – bendrinė apie Lietuvos energetikos sistemą. Po šios paskaitos supratome, kad reikia toliau gilintis ir į kitus energetikos sektorius, reikia padaryti paskaitų ciklą apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Tas paskaitų ciklas tęsėsi beveik dvejus metus.
Tokia buvo pradžia. Pavadinimą greitai sugalvojome, nes Jaunųjų atomininkų klubas neskambėjo, branduolinininkai – nėra tokio žodžio lietuvių kalboje, tai tiesiog energetikai. JEK‘as – Jaunųjų energetikų klubas, labai gražiai skambėjo. Pradėjome glaudžiai bendradarbiauti su Visagino AE, turėjome ten draugų, kurie domėdavosi mūsų paskaitomis, padėdavo atspausdinti plakatus, visada turėjome palaikymą iš jų ir toliau žengėme žingsnius. Kas galėjo pagalvoti, kad JEK‘as toliau sėkmingai gyvuos, o tą įmonę dauguma jau pamiršo. Toliau vyko klubo įsitvirtinimas. Po referendumo užstrigo atominės elektrinės projektas, bet tuo metu gilesnę vagą buvome paėmę, kitomis sritimis buvome pradėję domėtis ir atėjo kaitos natūralus klausimas, nes ir aš mokslus baigiau, ir mano trys draugai baigė bakalaurą, tada atsirado pirmakursiai – Ignas Kazakevičius, Tomas Griška. Jie šiek tiek užsikabino ir iš pradžių nedrąsiai, vėliau, kai mes pasitraukėme, ėmė klubo vairą į savo rankas ir labai gerai toliau dirbo – oficialiai įsteigė, įformino klubą, tęsė veiklą ir labai džiugino mus, veteranus.
- Pačios organizacijos idėja – padidinti visuomenės energetinį raštingumą. Ar mes artėjame link sąmoningesnės visuomenės energetikos tema? (Jei taip, kas tai išduoda?)
Sunku atsakyti į šitą klausimą, nes tokio kaip visuomenės energetinio raštingumo indekso neteko girdėti, kad kažkas matuotų, bet palyginti su ta situacija, kuri buvo nuo 2008 metų iki 2011 metų, tai tikrai buvo juodas miškas – energetikos srities visuomenė apskritai nesuprato, nes pagrinde valstybės rankose buvo visi energetikos sistemos valdymo klausimai, privataus kapitalo mažai. Ta sritis buvo tokia slapta, nebuvo jokios ministerijos. Ji buvo įkurta 2009 metais ir nuo to visuomenės raštingumas pradėjo didėti, nes prasidėjo energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos bei energetinio saugumo didinimo projektai, visuomenė natūraliai pradėjo tuo domėtis. Pikas buvo pusę metų prieš referendumą, visuomenės energetinis raštingumas padidėjo, kiekvienas laikė save ekspertu energetikos klausimu, todėl drąsiai balsavo referendume. Aišku, vėliau po referendumo šiek tiek nurimo tas visuomenės domėjimasis, bet dauguma projektų, kuriuos pradėjo 2008-2012 metų Vyriausybė, toliau tęsiami ir kai kurie užbaigti, kai kurie dar vykdomi. Bendras visuomenės raštingumas didėja, žmonės po truputėlį turi daugiau kapitalo, galvoja kur tą kapitalą gali investuoti. Saulės energetikos plėtra, galimybės privatiems asmenims įsirengti savo elektrinę didina visuomenės raštingumą, nes tikrai vis daugiau žmonių pradeda patys dalyvauti energetikos sistemoje. Aišku, JEK’as taip pat prisideda prie to, neduoda seniems energetikams miegoti.
- 2011 metais įkūrus JEK organizaciją, Jūsų interviu metu („Bernardinai.lt“) vienas iš klausimų buvo: „Ar Lietuvai tikrai reikia nepriklausomos energetinės sistemos?“. Ar šiuo metu po beveik dešimtmečio visuomeneje dar kyla tokių klausimų?
Visą laiką bus tokia visuomenės grupė, kuriai energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos nereikia, seni sovietiniai laikai jiems asocijuojasi su gerovės užtikrinimu, su ramiu, patogiu gyvenimu. Ir dabar buvo prieš metus, dvejus tokių pastebėjimų visuomenėje atsiradę, kai Astravo AE aktyviai siūlė pirkti elektros energiją, bendradarbiauti statant elektrinę. Buvo tokių komentatorių, kurie sakė, kodėl gi ne – pigi elektra, mūsų ekonomika nieko nepraras užsitikrindama pastovų pigios energijos šaltinį. Tokių pastebėjimų buvo, bet jų kuo toliau, tuo labiau mažėja, nes matome Rytų kaimynai stovi vietoje ir skirtis su jais didėja, ryšys mažėja. Tų nuotaikų yra, jų visada bus, esame demokratinė visuomenė, visokių žmonių yra. Giliau panagrinėjus energetinio saugumo sąvoką – negali būti visiškai nepriklausoma energetiškai šalis, Kaliningrado sritis gal dabar gali izoliuotai veikti, bet visiškai išlieka priklausoma nuo iš Rusijos tiekiamų dujų. Energetiškai nepriklausoma gali būti tik labai didelė šalis, tokia kaip JAV, kuri turi visus reikalingus išteklius, bet mes, tokia maža šalis, turime rinktis energetinius šaltinius, kurie padidina mūsų energetinį saugumą ir nereikalauja politinių įsipareigojimų.
- Kuo JEK‘e didžiuojatės?
Labiausiai didžiuojuosi, kad JEK’as dar gyvuoja. Buvo abejonė, ar taip bus, kilo toks vidinis klausimas man pačiam, ar įkūriau JEK’ą ne dėl savo asmeninių kažkokių ambicijų, ne dėl noro save realizuoti. Bet vis dėlto ateitis įrodė, kad idėja iš kažkur aukščiau atėjo. Labiausiai didžiuojuosi, kad esate jau ketvirta karta, jau tiek kartų pasikeitė ir ta žinių dalinimosi idėja vis toliau eina, įgavusi formą, įgavusi kūną, vis pritraukia jaunus žmones. Komandą buvo smagu suburti, mes visi skirtingi buvome – Laurynas, Paulius, aš – bet buvo labai smagu, kad sugebėjome rasti bendrą vardiklį, dėl kurio vienijomės ir gebėjome pasiekti rezultatus – vystyti veiklą, klubą patraukliai pateikti visuomenėje, daug kas sužinojo apie mus energetikos srityje, mažai kas mūsų nežinojo, kad toks JEK’as yra. Viskuo džiaugiuosi – tai buvo trumpas, intensyvus etapas su labai gražia pradžia ir netikėta pabaiga. Pabaiga man buvo netikėta – niekada negalėjau įsivaizduoti, kad JEK’as tokiu keliu pasuks, aš visai kitokią viziją turėjau. Turėjau viziją, kad bus nauja atominė elektrinė ir šitas klubas bus kaip jaunųjų specialistų kalvė, ruošianti darbuotojus Visagino AE. Paskui sužinojau, kad ir Visagino AE darbuotojai, kurie rūpinasi personalo paieškomis, labai iš mūsų to tikėjosi, nors mes taip konkrečiai ir nekalbėjome su jais, bet kartą paklausė, tai kiek jūsų čia studentų yra, šimto penkiasdešimties žmonių reikėtų, o tuo metu mūsų buvo keliolika. Bet viskas vėliau taip įvyko, netikėtai pasuko kita linkme ir gal gavosi net ir geriau, negu prieš tai buvau sugalvojęs.
- Kuo svarbi JEK‘o veikla žmogui, kuris nesidomi energetika?
Tai gali būti pavyzdys kiekvienam dirbančiam, kiekvienam piliečiui, kaip reikia gilintis į savo sritį, kad būtum savo srities profesionalas. Tai yra kaip energetikos srities talentų kalvė, platforma gilinti savo žinias energetikos srityje – toje, kuri yra pačiam asmeniškai įdomi. Neužtenka vien tik individualiai studijuoti, reikia burtis į grupę su panašių interesų bendraminčiais ir kartu kažką daryti. Tada labai daug durų atsiveria gyvenime profesinėje srityje.
- Jūsų paties karjera susijusi su energetika. Galėtumėte įvardinti svarbesnius valstybei pokyčius per praėjusį dešimtmetį? Kada Lietuva išvengė energetinių grėsmių ir žengė arčiau energetinės nepriklausomybės?
Aš pats prie Lietuvos energetinio saugumo stiprinimo daug labai neprisidėjau, mano planas B buvo sena Ignalinos AE, kurioje dabar ir dirbu, tai galima sakyti prisidedu prie saugios branduolinės situacijos Lietuvoje užtikrinimo, o konkrečiai kalbant apie bendrai Lietuvai svarbius energetikos projektus, tai per tuos vienuolika metų, nuo 2009 metų, buvo pradėta nemažai projektų. Vienas didelis projektas buvo nutrauktas – Visagino AE, kuri tikrai turėjo ženkliai padidinti energetinį saugumą. Kiti projektai, laimei, mums gerai pasisekė – ypač sinchronizacijos projektas – politiškai sunkiausias – ir projektas dėl suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo – geopolitiškai lengviausias, vienos šalies vienpusis nacionalinis sprendimas įsigyti laivą, plaukiojantį su saugykla. Šiuo metu visuomenė yra nusivylusi SGD terminalo projektu, bet kas domisi, tas supranta, kad mokėdami rinkos kainą už dujas esame konkurencingesni. Atsimenu, kad Alfridas Razma įvardino elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentinės Europos tinklais kaip sudėtingiausią projektą, kai dar Visagino AE projektas visu greičiu važiavo pirmyn, jis jau tada sakė, kad atominę elektrinę mes kaip nors pastatysime, bet sinchronizaciją bus sunkiau įgyvendinti. SGD terminalas, povandeninis elektros kabelis į Švediją, tinklų sujungimas su Lenkija, keitiklio statyba Alytuje – be didelių vėlavimų buvo įgyvendinti. Tai šie mūsų projektai energetinį saugumą ženkliai padidino. Labiausiai situaciją pablogino mūsų pačių sprendimas atsisakyti Visagino AE – naujo, didelės galios elektros generatoriaus mūsų deficitinėje sistemoje. Bei iš to atsiradusi Astravo „dovanėlė“ mūsų šaliai. Patys atsisakėm, patys gavom. Čia didžiausias mūsų pralaimėjimas, bet jis vis tiek nenubraukia mūsų visų pasiektų pergalių, kurias mes patys pasiekėme per vienuolika metų.
- Ar Lietuvos pasirinktas kelias vystyti atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, Jūsų manymu, yra geriausias kelias? Kokių dar alternatyvių variantų Lietuva turėjo prieš pasirinkdama šią kryptį?
Sunku pasakyti, kas dabar būtų geriausias kelias, nes iš tikrųjų visos šalys susiduria su tvarių energetikos resursų problema, visi supranta, kad turime pakeisti iškastinį kurą dėl klimato kaitos, kuriai greitų atsakymų nėra. Mūsų pasirinktas atsinaujinančiųjų energijos išteklių vystymo kelias vis dar turi neišspręstų klausimų ir situacija rodo, kad nė viena šalis nėra užsitikrinusi savo pagrindinių elektros energetikos poreikių vien tiktai iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių. Kaip ir mūsų šalyje, tai yra daugiau pridėtiniai ar pikiniai energetikos šaltiniai, bet bazinės gamybos mes nesame užsitikrinę ir remiamės importu. Turime nemažą problemą, gal dabar jau būtume turėję veikiantį 1350 MW galios bazinės elektros gamybos branduolinį reaktorių ir būtų buvusi visai kita situacija. Mūsų pasirinktas kelias yra rizikingas, bet jis nėra blogas, vertinant su rizikomis kitų variantų, tai čia vienas iš geresnių variantų, nes kitas variantas būtų su Rusija draugauti – Rusijos sistema pasirūpintų energetikos poreikiais, bet taip pat pasirūpintų ir mūsų demokratija.
- Praėjusiais metais stebėtas sėkmingas Karaliaučiaus srities izoliuotos elektros sistemos darbo bandymas. Jo metu nuo gegužės 22 iki 25 dienos prekybos pralaidumai tarp Lietuvos ir Kaliningrado buvo nuliniai. (2019 m. gegužės 18-19 d. Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ taip pat atliko dalies Lietuvos elektros sistemos ir generatorių izoliuoto darbo bandymą, tačiau bendras visų Baltijos šalių izoliuoto darbo bandymas buvo atidėtas). Tai reiškia, kad Baltijos šalys gali būti atjungtos nuo BRELL žiedo, nes Karaliaučius gali pats apsirūpinti elektros energija. Kiek tokia grėsmė yra reali?
Grėsmė yra reali. Kai pamatėme, kad Karaliaučius gali izoliuotai veikti, tai bet kada tas variantas gali įvykti, bet tam reikia, kad įvyktų tam tikros išorinės aplinkybės, kad būtų tas scenarijus aktyvuotas. Tos aplinkybės turėtų būti karinio konflikto situacijoje, taip paprastai taikos ir ramių ekonominių laikų laikotarpiu nelabai tikėtinas variantas, kad Rusija imtų mus šantažuoti, bet jei būtų kažkoks politinių santykių su Rusija paaštrėjimas, tai kodėl gi ne. Įvykiai Ukrainoje parodė, kad Rusija turi pasirengusi planus, ką tokiomis situacijomis reikėtų daryti, kad kuo greičiau tam tikrą teritoriją užimtų ir prisijungtų prie savo politinės ir energetinės sistemos, tai ir Kaliningrado korta būtų greitai aktyvuota, jeigu matytų, kad yra čia galimybė mus staigiai paveikti ir izoliuoti nuo NATO, ES tam tikram trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui. Negalima atmesti šito varianto. Kol kas mes patys turime kuo greičiau vystyti sinchronizaciją, galvoti apie savo esamų vidinių generatorių išlaikymą, Elektrėnų blokų palaikymą, kad mes bent turėtume didesnį šansą izoliuotai veikti, jeigu tai pavyktų.
- Branduolinių reaktorių ir branduolinių paslaugų teikėja „GE Hitachi“ su atominės elektrinės Estijoje projekto iniciatore „Fermi Energia“ pasirašė ketinimų protokolą dėl galimo mažos galios modulinio BWRX-300 reaktoriaus įrengimo Estijoje. Kuo toks reaktorius skiriasi nuo ABWR reaktoriaus tipo (koks būtų buvęs statomas Visagine)?
Į technines detales labai nesigilinsiu. Pagrindinis skirtumas yra keturis kartus mažesnės galios branduolinis reaktorius, mažesni gabaritai, tiekimo grandinė žymiai paprastesnė, atskirus reaktoriaus komponentus gali gaminti skirtingi gamintojai, paprastesnė konstrukcija, nebūtina tiek daug saugos sistemų, avarinio reaktoriaus aušinimo sistema nėra reikalinga, nes pats reaktoriaus aušinimas pagrįstas natūralia cirkuliacija, gali būti išlaikytas net septynias dienas. Jis yra saugesnis, mažesnis, paprastesnis ir žymiai pigesnis negu ABWR, kurį turėjo mums pastatyti Hitachi-GE Nuclear Energy, BWRX-300 reaktoriaus vieno instaliuoto kilovato kaina 2000 dolerių, tai ABWR atominės elektrinės vieno instaliuoto kilovato kaina turėjo būti beveik dvigubai didesnė negu reklamuojamo, dėl kurio estai pasirašė ketinimų protokolą. Ne tik estai, bet ir lenkai, ir čekai yra pasirašę ketinimų protokolą, bet tik šiais metais JAV yra pradėta licencijavimo procedūra su Department of Energy ir su reguliuotoju U.S. Nuclear Regulatory Commission (NRC). Optimistiniais skaičiavimais nuo 2030 metų galėtų rinkoje pasirodyti šitie reaktoriai. Kol kas gerai, kad tie ketinimų protokolai pasirašyti, bet kaip ten bus iš tikrųjų, mes dar nežinome. Planai optimistiški, galbūt mes patys neatsisakytume šitos idėjos. 2030 metais, kai jie komerciškai pasirodys, JEK’ui jau bus 20 metų.
- Palinkėjimas JEK‘ui ir jo nariams?
Linkiu toliau išlikti atviriems naujiems nariams, atviriems naujoms idėjoms, o kiekvienam nariui asmeniškai, kaip ir prieš tai atsakydamas į klausimą, linkiu turėti tikslą. Aš turėjau tikslą dirbti atominėje elektrinėje ir padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, kad elektrinė būtų pastatyta ir kad kuo daugiau lietuvių joje dirbtų. Aš tikslo labai stipriai siekiau, jis nebuvo pasiektas, bet per stiprias pastangas, įdėtą darbą kitas rezultatas išėjo – gal netgi daug geresnis, įdomesnis negu aš tikėjausi, galbūt kilęs iš siauro matymo lauko, asmeninės perspektyvos. Linkiu turėti tikslą ir nebijoti gilintis į įdomią sritį – tada tapsite tos srities specialistais ir būsite laimingi gyvenime iš profesinės pusės tai tikrai.